Žydų bendruomenė Ukmergėje

Įsikūrusi didelių kelių kryžkelėje, Ukmergė amžių bėgyje patyrė įvairių kultūrų įtaką. Ukmergėje kūrėsi ir gyveno įvairių tautybių gyventojai. Viena iš gausiausių ir pastebimiausių buvo žydų bendruomenė.

Žydai apsigyveno Ukmergėje pirmoje XVII a. pusėjė. Savo gimtą miestą jie vadino Valkomiru. 1665 m. Ukmergėje gyveno 622 žydai, daugiausiai amatininkai ir prekybininkai. 1685 m. minima Ukmergėje buvusi sinagoga. 1845 m. mieste jau buvo 4 žydų maldos namai, dvejiems metams praėjus juos lankė 3758 žydai. 1851 m. Buvo perstatyta (praplėsta) sinagoga. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje žydų bendruomenė sparčiau gausėjo.  Statistikos duomenimis 1897 m. Ukmergėje jų gyveno 7287, o prieš pirmąjį Pasaulinį karą apie dešimt tūkstančių. Žydų migracija į Lietuvą lėmė gaisrai, badas, persekiojimai ir pogromai Rusijoje. Ukmergėje jie rado geras sąlygas verslui ir geram gyvenimui. 1912 m. Ukmergėje jau buvo 12 jų religinio kulto pastatų. Pirmojo Pasaulinio karo audros ir po jo sekęs politino nestabilumo laikotarpis smarkiai išblaškė Ukmergės žydų bendruomenę, todėl 1935 m. Ukmergėje gyveno apie šešis tūkstančius žydų.

Ekonominiame gyvenime žydai daugiausiai vertėsi prekyba ir amatais. 1797 m. mieste gyveno septyni pirkliai ir visi jie buvo žydų tautybės. Jie prekiavo javais, eksportavo malkas, linus. Daugumos parduotuvių ir parduotuvėlių savininkai bei dauguma miesto amatininkų taip pat buvo žydai. Palankiausi ekonomikai ir verslo vystymuisi metai žydų bendruomenei buvo XIX-XX amžių sandūra bei tarpukario metai.

Žydai turėjo savo religija susijusią savi švietimo sistemą. 1868 m. Ukmergėje jau veikė žydų pasaulietinė mokykla, 1885 m. atidaryta privati mokykla. 1886 m. minima religinė “Talmud Tora“ mokykla, o vargingai gyvenančioms šeimoms 1900 m. įsteigta amatų mokykla. Tarpukario metais žydai tūrėjo dvi pradžios mokyklas, žydų vaikai galėjo lankyti dvi gimanazijas (viena-jidiš, kita-hebrajų kalba). Nuo 1919 m. mieste veikė vakariniai kursai suaugusiems, du žydų vaikų darželiai.

Atkūrus Lietuvos valstybę, Ukmergėje veikė žydų sporto sąjungos “Makabi” Ukmergės skyrius, sporto sąjunga “Vienybė“, Literatūros-dramos draugija, švietėjiška “Ort“ draugija. Įvairią veiklą vykdė labdaros, socialinės pagalbos ir kultūros reikalų draugija “Erzo“. Ji rūpinosi senelių prieglaudos darbu, M. Rozenbliumo vardo žydų našlaičių našlaičių namais. Draugija tūrėjo ambulatoriją, ligoninę, vaistinę. Ukmergėje veikė ir žydų moterų labdaros draugija, kiti socialiniai ir kultūriniai susivienijimai. Miesto gyventojai žydai sudarė ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai aktyvią bendruomenę, nes 1920 m. pirmuosiuose rinkimuose į miesto savivaldybės tarybą iš 36 tarybos narių 19 narių buvo žydų bendruomenės atstovai, pirklys B. Goldbergas tapo miesto burmistro pavaduotoju. Vėliau žydų skaičius savivaldybės tarybose mažėjo, nors žydų bendruomenė jose visada buvo atstovaujama.

Ukmergėje gimė nemažai svetur išgarsėjusių žydų: dainininkas ir metronomo išradėjas Zelmanas Pomerancas, žymus verslininkas ir filantropas chaimas Frenkelis, rašytojai Mošė Zeifertas, Izraelis Peipertas (gimę 1851 m.), Morisas Tobiašas (g. 1880 m.), Mošė Zeldovas (m. 1857 m. Paryžiuje), Jakovas Rubikas (g. 1917 m.). XIX a. mieste gyveno žymus ginklų pirklys, milijonierius Manelis Zacharovas. 1870 m. vedęs ukmergietę Chają Karlinkskytę.

Žydų gyvenimas Ukmergėje tragiškai nutrūko Antrojo Pasaulinio karo metais. Sovietams okupavus Lietuvą buvo ištremti kai kurie turtingesni Ukmergės žydai. Lietuvą užgrobus vokiečiams, naciai ir jų vietiniai talkininkai suėmė tūkstančius Ukmergės ir rajono žydų ir uždarė juos Užupyje įkurtame gete. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais jie buvo nužudyti Pivonijos miške. Čia nužudytas ir rašytojas Davidas Mejerovičius.

Po karo, negausiai išlikusiems žydams emigravus į Izraelį, išvykus į kitus miestus, Ukmergės žydų bendruomenė praktiškai liovėsi egzistavusi. Šiuo metu ją tesudaro kelios dešimtys žmonių. 1952-aisiais sovietinė valdžia sunaikino žydų kapines-paskutinį stambų žydų gyvenimo Ukmergėje paminklą.

Keletas memorialinių vietų ir paminklinės lentos ant buvusių žydų maldos namų – tai viskas, kas liko iš bendruomenės, ilgą laiką žymią materialios ir kultūrinės Ukmergės savasties dalį…

Žydų žudynių vieta
Yra apie 1 km į Pivonijos miško gilumą nuo senojo kelio į Vilnių senojo kelio į Vilnių ir posūkio į Pašilę kryžkelės. nuo 1941 08 01 iki 1941 09 26 naciai ir jų vietiniai talkininkai čia išžudė apie 7000 Ukmergėje ir aplinkiniuose miesteliuose gyvenusių žydų – vyrų, moterų, vaikų. 1952 m. šioje vietoje buvo pastatytas paminklas.

“Talmud- Tora” pradinė mokykla

Mokykla įsteigta apie 1886 m. Šis mokyklos pastatas pastatytas 1898 m., statybą mecenavo Šiaulių fabrikantas gimęs Ukmergėje Ch. Freinkelis. 1921 m. jau vadinama “Torbut mokykla”, ją išlaikė įvairios sinistinės organizacijos, vėliau mokykla perėjo savivaldybės žinion, tapo III pradine mokykla. 1938 m. mokykloje mokėsi 180 mokinių. Mokykloje mokslas vyko hebrajų kalba, jos veikla nutrūko SSRS – Vokietijoje karo pradžioje.

M. Rozenbliumo žydų našlaičių namai

Namai įkurti apie 1922 m. turtingų Amerikos žydų Rozenbliumų šeimos lėšomis ir iniciatyva. Pastatas pastatytas pagl inžinieriaus B. Klingo projektą. 1926 m. dalis pastato rekonstruota į sale su scena, 1927 m. joje pradėjo veikti kino teatras, kurio pelnas buvo skiriamas našlaičių namų išlaikymui. Našlaičių namų išlaikymu rūpinosi Žydų našlaičių M. Rozebliumo vardo namų draugija. Iš skirtingų šaltinių ir rėmėjų našlaičių namų išlaikymui būdavo surenkama nuo 20 iki 60 tūkst. litų, nemaža dalis šių lėšų ateidavo iš JAV. Į našlaičių namus priimdavo vaikus nuo 6 metų, jie čia išbūdavo iki 14-os. Išimtinais atvejais būdavo priimami ir ne našlaičiai – beturčių tėvų vaikai. Namuose nuolat gyveno apie 40 vaikų, jie buvo gerai maitinami ir prižiūrimi. Dar apie 15 vaikų gyvendavo šeimose. Draugijos valdyba spręsdavo ko ir kur turi mokytis jų auklėtiniai, globodavo juos iki 17 metų. Našlaičių namams vadovavo A. Ziztovas. 1940 m. vasarį Draugijos turtas ir pastatai buvo konfiskuoti sovietinės valdžios, našlaičių namai suvalstybinti.

Žydų ligoninė

Pirmą kartą žydų ligoninė Ukmergėje dokumentuose buvo paminėta 1808 m., tačiau vėlesniuose dokumentuose ji nebeminima. 1825 m. keletas turtingų žydų sukūrė Ligoninės broliją, kuri įsteigė ligoninę bei pirtį, vaistinę, skerdyklą, mėsos prekyvietę. Pastarųjų įstaigų pelnas buvo skiriamas ligoninės išlaikymui. 1838 m. žydų ligoninėje dirbo 1 gydytojas ir tarnautojai, 1840 metais joje gydyta 320 vyrų ir 15 moterų. 1855 m. – 205 vyrai, 124 moterys. Ligoninės išlaikymui žydų bendruomenė skyrė 630 sidabrinių rublių metams. 1893 – 95 metais buvo statomos naujas mūrinis žydų ligoninės pastatas, pagalbiniai ligoninės pastatai. Šiems darbams Ukmergės žydų bendruomenė skyrė virš 20000 rublių. 1915 m. žydų ligoninės vedėju buvo gydytojas D. Saspiras, viršininku I. Losis. 1919 m. vasarą atsikuriant Lietuvos valstybei, naujoji miesto savivaldybė parėmė ligoninės išlaikymą savo žinion. Tuo metu ligoninei vadovavo gydytojas L. Klingas. 1921 m. ligoninė buvo grąžinta žydų bendruomenei, tačiau į ją buvo guldomi visi miesto ir apskrities ligoniai. Už gydymą mokėjo miesto ir apskrities savivaldybės. Iki sovietinės okupacijos ligoninės išlaikymu rūpinosi labdaros draugija “Ezro”. 1941 m. kovo mėnesį ligoninė buvo nacionalizuota. 1941 m. birželio mėn. kartu su kitais žydų bendruomenės inteligentijos atstovais buvo nužudytas ligoninės vyr. gydytojas L. Klingas.

Žydų kapinės

Kapinės įsteigtos apie XVII a. pabaigą už tuometinio miesto ribų. Kapines prižiūrėjo ir jose laidojo savanoriška Laidojimo brolija (Chevro Kadiš). 1892 m. Kapinės buvo praplėstos į pietus palei tuometinę Vilniaus gatvę. Kaip ir kiti memorialiniai paminklai, kapinės buvo sunaikintos sovietinės valdžios 1951 m.

Didžioji Sinagoga

Sinagoga – dvasinis, kultūrinis, ekonominis ir politinis žydų bendruomenės centras. Ji atlieka kelias funkcijas: tai maldos namai, bendruomenės susirinkimų, Talmudo studijų vieta, o kartais ir kahalo būstinė. Spėjama, kad kahalas (žydų bendruomenės savivaldos organas – bendruomenės valdyba) ir sinagoga Ukmergėje buvo jau XVII a. pabaigoje, tačiau dokumentuose ji pirmą kartą paminėta 1721 m. Sinagoga buvo medinė ir stovėjo maždaug dabartinėje vietoje. Tikriausiai ji sudegė per 1787 m. miesto gaisrą, bet buvo atstatyta. 1851 m. prasidėjo sinagogos perstatymo darbai, ji buvo padidinta, tapo dideliu, mūriniu stačiakampio plano pastatu, kurio puošyboje susipynė baroko ir klasicizmo elementai. 1877 m., Didžiojo miesto gaisro metu išdegė sinagogos vidus, bet buvo atkurtas nekeičiant sinagogos iš išorės. XIX a. pabaigoje apie sinagogą susiformavo žydų bendruomenės religinių ir mokslo įstaigų kompleksas: kitos sinagogos, ješiva (rabinų mokykla), “Talmud-Tora” pradinė mokykla, vakarinėje jos dalyje buvo prekybinė aikštė. Tarpukario metais aikštė buvusi į rytus nuo sinagogos pastato turėjo “Sinagogų” pavadinimą, taip pat vadinosi ir gatvelė vedanti iš Gedimino gatvės link sinagogos (dab. Giedraičių gatvė). Sinagogos veikla nutrūko 1941 m. Katastrofos metu, paskutinis jos rabinas J. Zusmanovičius kartu su kitais žydų bendruomenės nariais nacių nužudytas Pivonijos šile. 1953 m. Sinagogos pastate buvo įkurta vaikų sporto mokykla. Pritaikant pastatą mokyklos reikmėms buvo sunaikintas sinagogos interjeras ir skliautų puošyba.

Mikveh

Mikveh daugiausiai buvo naudojamos žydų vyrų pasinėrimui, taip mėginant pasiekti ritualinį apsivalymą; žydės privalėjo pasinerti į mikveh po menstruacijų ir gimdymo. Taip pat mikveh naudojama atsivertimo į judaizmą – giur (hebr. גיור) – rituale bei naujų stalo įrankių panardinimui prieš juos pradedant naudoti. Pasinerti į mikveh yra būtina visu kūnu, vanduo turi paliesti visas jo vietas, įskaitant ir plaukus. Visais atvejais pasinėrimas į mikveh sietinas su apsivalymu, tyrumu ir švara.

1890 m. ši mikveh buvo aprašyta Kauno gubernijos sanitarinėmis sąlygomis besirūpinusių tarnautojų – ,,(…) ant aukšto Vilkmergėlės kranto yra didelis viešas šulinys kuriame yra labai geros kokybės vanduo. Šio šulinio vanduo tiekiamas vienintelei miesto pirčiai, stovinčiai ant Vilkmergėlės kranto. Ši pirtis – vienaukštis, skarda dengtas, mūrinis pastatas, įrengtas kaip rusiška pirtis, išskyrus tai, kad moterų skyriuje yra žydų ritualui, taip vadinamam „mikvoju“, reikalingas įrengimas. Iš visų pirties skyrių vanduo, per medinius lovius, kiekviename iš kurių įrengtos 2 poros grotelių, teka į Vilkmergėlės upelį. Vanduo filtruojasi per žvyrą“.

Ukmergės kraštotyros muziejus

Daugiau apie žydų gyvenimą Ukmergėje bei jos apylinkėse galima sužinoti iš ekspozicijos, esančios Ukmergės kraštotyros muziejuje. Taip pat, užsisakius ekskursiją su gidu po miestą yra galimybė vizualiai pamatyti žydiškus pastatus ar jų liekanas.
Ukmergės žydų bendruomenė

Ukmergės rajono žydų bendruomenės misija – formuoti teigiamą žydų tautos, bendruomenės ir jiems nusipelniusių žmonių įvaizdį visuomeniniame sektoriuje ir viešoje erdvėje. Bendruomenė vadovaujasi ilgalaikiais prioritetais, kurie apima Ukmergės rajono žydų kultūros paveldo išsaugojimą, žydų kultūros paveldo sklaidą, Ukmergės rajono žydų religinės, kultūros, sveikatos apsaugos ir švietimo skatinimo veiklas bendruomenėje.