Lyduokių dvaras

Dvarai

Kontaktai

Susisiekite:

Istoriniuose šaltiniuose Lyduokių dvaras pirmą kartą paminėtas 1499 m. Remiantis šiais istoriniais duomenis, Lyduokių dvarą sąlyginai galima laikyti seniausiu Ukmergės rajono teritorijo­je esančiu dvaru. Tuo metu jis priklausė Bagdonui Petkevičiui. XVII a. I p. dvaras priklausė Padlevskiams. Vėliau Lyduokius valdė Dambrauskai, Morikoniai, Pliateriai ir Lopacinskiai. Lyduokių dvaras labiausiai klestėjo XVIII-XIX a., valdant grafui Bistromui, nuo 1870 m. - jo žentui, grafui Henrikui Voinickiui, nuo 1907 m. - grafui Mykolui Stanislovui Kosakovskiui. Jo iniciatyva Lyduokių dvaro rūmai buvo perstatyti pagal kviestinio prancūzų kilmės architekto iš Peterburgo - Leontijaus Benua - projektą, sudarytą dar 1881 m. Neogotikinio stiliaus dviaukščiai Lyduokių dvaro rūmai buvo mediniai, o ūkiniai pastatai mūriniai. "Plytų stiliaus" dvaro arklidės, išlikusios iki šių dienų, pastatytos 1882 m. Dvaro valdytojas Faustas Olejarčikas grūdų sandėlio bokšte buvo įrengęs observatorijos bokštą. XIX a. dvaras taip pat garsėjo turtinga biblioteka, dalis šių rinkinių, taip pat observatorijos įrenginiai 1920 m. atiteko Vilniaus universitetui. XIXa. vid. įkurtas beveik 3 ha plotą užimantis parkas su savita keturių tvenkinių sistema.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Kosakovskiai išvyko į Varšuvą, Lyduokių dvaras buvo išnuomotas. 1934 m. jį įsigijo architektas Karolis Reisonas, mėginęs atstatyti per Pirmąjį pasaulinį karą beveik sugriautus rūmus. Darbų baigti jis nespėjo, nes Antrojo pasaulinio karo metais su šeima išvyko į Australiją. Po karo Lyduokių dvaras buvo nacionalizuotas, ėmė sparčiai griūti. Sovietmečiu dvare įsikūrė kolūkio kontora. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, dvaro pastatai buvo privatizuoti, tačiau dalis neprižiūrimi sunyko. 1992 m. Lyduokių dvaro sodybos fragmentai paskelbti regioninės reikšmės archeologiniu, architektūriniu ir istoriniu kultūros paveldo objektu. Iki mūsų dienų išliko tik arklidė, svirnas, du pastatai, rūmų bokštelis, ledainė, ūkinis pastatas ir buvusio parko fragmentai.

Atsiliepimai

Komentuoti