1492-1506 m. dokumentuose minimas Vidiškių dvaras, kurį valdė bajorai Vidiškiai. Dvaras buvo įsikūręs šalia Vidiškių miestelio, vėliau sodyba buvo perkelta ir įkurta apie 2,5 km į šiaurės rytus nuo Vidiškių miestelio, dešiniajame Šventosios upės krante, ir, spėjama, dėl šios priežasties įgavo Šventupės vardą.
XVII a. pab. Šventupės dvaras atiteko Marcijonui Dambrauskui ir jo žmonai Ievai Komorovskaitei. Po jų mirties dvaras atiteko sūnums Baltramiejui ir Juozui, kurie dvarą nuomojo. Iki 1776 m. jį valdė Juzefas Toplickis. Vėliau dvaras atiteko Ignui Tadui Dambrauskui, kuris 1761 m. dvarą pardavė Janui Dambrauskui. Iki šių dienų išlikę Šventupės dvaro rūmai pastatyti Dambrauskų valdymo laikotarpiu – XVIII a., kadangi detaliajame 1794 m. Šventupės dvaro valdų plane pažymėtos rūmų, oficinos ir ledainės vietos atitinka iki šių dienų išlikusius dvaro pastatus.
Nuo XIX a. pr. dvaras priklausė Ukmergės maršalui Anuprui Koskai ir jo žmonai Hortenzijai. Koskos dvarą valdė iki XIX a. II p. Tuomet dvaras atiteko Idai Henrietei Grabovskai. Minimu XIX a. laikotarpiu keitėsi sodybos išplanavimas, buvo perstatyti ūkiniai pastatai, pastatytas rūmų rytinio fasado portikas – Šventupės dvaras įgijo klasicizmo bruožų. Taip pat perplanuotas ir Šventupės dvaro parkas.
1882 m. dvarą varžytinų būdu nusipirko Mykolas Komaras. Komarų šeimai jis priklausė iki 1940 m. Pokario metais dvaro teritorijoje įsikūrė Žemaitkiemio MTS (mašinų ir traktorių stoties) centras, vėliau – Ukmergės Melioracijos statybos valdybos gyvenvietė, kuri sovietinio laikotarpio pabaigoje ir nepriklausomybės pradžioje smarkiai išsiplėtė ir iš dalies pakeitė planinę dvaro sodybos struktūrą. 1992 m. Šventupės dvaro sodyba paskelbta vietinės reikšmės archeologiniu ir architektūriniu kultūros paveldo objektu. Šiuo metu dvaro rūmų pastate įsikūrę Šventupės kultūros namai ir biblioteka.
1492-1506 m. dokumentuose minimas Vidiškių dvaras, kurį valdė bajorai Vidiškiai. Dvaras buvo įsikūręs šalia Vidiškių miestelio, vėliau sodyba buvo perkelta ir įkurta apie 2,5 km į šiaurės rytus nuo Vidiškių miestelio, dešiniajame Šventosios upės krante, ir, spėjama, dėl šios priežasties įgavo Šventupės vardą.
XVII a. pab. Šventupės dvaras atiteko Marcijonui Dambrauskui ir jo žmonai Ievai Komorovskaitei. Po jų mirties dvaras atiteko sūnums Baltramiejui ir Juozui, kurie dvarą nuomojo. Iki 1776 m. jį valdė Juzefas Toplickis. Vėliau dvaras atiteko Ignui Tadui Dambrauskui, kuris 1761 m. dvarą pardavė Janui Dambrauskui. Iki šių dienų išlikę Šventupės dvaro rūmai pastatyti Dambrauskų valdymo laikotarpiu – XVIII a., kadangi detaliajame 1794 m. Šventupės dvaro valdų plane pažymėtos rūmų, oficinos ir ledainės vietos atitinka iki šių dienų išlikusius dvaro pastatus.
Nuo XIX a. pr. dvaras priklausė Ukmergės maršalui Anuprui Koskai ir jo žmonai Hortenzijai. Koskos dvarą valdė iki XIX a. II p. Tuomet dvaras atiteko Idai Henrietei Grabovskai. Minimu XIX a. laikotarpiu keitėsi sodybos išplanavimas, buvo perstatyti ūkiniai pastatai, pastatytas rūmų rytinio fasado portikas – Šventupės dvaras įgijo klasicizmo bruožų. Taip pat perplanuotas ir Šventupės dvaro parkas.
1882 m. dvarą varžytinų būdu nusipirko Mykolas Komaras. Komarų šeimai jis priklausė iki 1940 m. Pokario metais dvaro teritorijoje įsikūrė Žemaitkiemio MTS (mašinų ir traktorių stoties) centras, vėliau – Ukmergės Melioracijos statybos valdybos gyvenvietė, kuri sovietinio laikotarpio pabaigoje ir nepriklausomybės pradžioje smarkiai išsiplėtė ir iš dalies pakeitė planinę dvaro sodybos struktūrą. 1992 m. Šventupės dvaro sodyba paskelbta vietinės reikšmės archeologiniu ir architektūriniu kultūros paveldo objektu. Šiuo metu dvaro rūmų pastate įsikūrę Šventupės kultūros namai ir biblioteka.
