Patvenktinės kilmės Veprių ežeras, kartais dar vadinamas tvenkiniu, tyvuliuoja Veprių miestelio centre. Nei jo patvenkimo data nei mastas nėra žinomi, bet, tikėtina, tai galėjo būti padaryta dar viduramžiais, stiprinant Veprių pilies gynybos sistemą. Kadangi Veprių ežero vandens lygis XIX – XX a. ne kartą dirbtinai keltas, šis laipsniškas ežero vandens lygio kėlimas sudarė palankias sąlygas susiformuoti įdomiems augalinės masės dariniams – plaukiojančioms saloms.
Šios plaukiojančios salos – tai nuo durpingo ežero pakrančių atplėšti nendrių šaknynai, kurie storėja, apauga paparčiais, juodalksniais, karklais ir kitais drėgmę mėgstančiais augalais. Įdomu tai, kad vienos salos atitrūksta nuo ežero pakrantės, kitos susijungia į didesnes arba “prikimba” prie kranto. Po smarkaus lietaus, pakilus ežero vandens lygiui, ar pučiant stipriam vėjui, netgi galima išvysti, kaip didžioji sala skrodžia ežerą valties greičiu, paskui save palikdama vandens brydę…
Visgi sunerimstama, kuomet sala grėsmingai priartėja prie užtvankos: 1959-1960 m. šiai užsikimšus, ežero vanduo išsiliejo iš krantų. Kovodami su stichija, vepriškiai ne kartą bandė didžiąją salą pritvirtinti. Kartą “prirakino” ją storu metaliniu lynu, tačiau šį kažkas nugvelbė. Tuomet, sukalę 80 medinių strypų, salą pritvirtino prie ežero dugno, bet ir šie laikui bėgant nupuvo. Pastebėta, kad po salos “įkalinimo” jos plotas išsiplėtė, tad dabar salos po Veprių ežerą plaukioja laisvai.
Patvenktinės kilmės Veprių ežeras, kartais dar vadinamas tvenkiniu, tyvuliuoja Veprių miestelio centre. Nei jo patvenkimo data nei mastas nėra žinomi, bet, tikėtina, tai galėjo būti padaryta dar viduramžiais, stiprinant Veprių pilies gynybos sistemą. Kadangi Veprių ežero vandens lygis XIX – XX a. ne kartą dirbtinai keltas, šis laipsniškas ežero vandens lygio kėlimas sudarė palankias sąlygas susiformuoti įdomiems augalinės masės dariniams – plaukiojančioms saloms.
Šios plaukiojančios salos – tai nuo durpingo ežero pakrančių atplėšti nendrių šaknynai, kurie storėja, apauga paparčiais, juodalksniais, karklais ir kitais drėgmę mėgstančiais augalais. Įdomu tai, kad vienos salos atitrūksta nuo ežero pakrantės, kitos susijungia į didesnes arba “prikimba” prie kranto. Po smarkaus lietaus, pakilus ežero vandens lygiui, ar pučiant stipriam vėjui, netgi galima išvysti, kaip didžioji sala skrodžia ežerą valties greičiu, paskui save palikdama vandens brydę…
Visgi sunerimstama, kuomet sala grėsmingai priartėja prie užtvankos: 1959-1960 m. šiai užsikimšus, ežero vanduo išsiliejo iš krantų. Kovodami su stichija, vepriškiai ne kartą bandė didžiąją salą pritvirtinti. Kartą “prirakino” ją storu metaliniu lynu, tačiau šį kažkas nugvelbė. Tuomet, sukalę 80 medinių strypų, salą pritvirtino prie ežero dugno, bet ir šie laikui bėgant nupuvo. Pastebėta, kad po salos “įkalinimo” jos plotas išsiplėtė, tad dabar salos po Veprių ežerą plaukioja laisvai.
