Istorinis - pažintinis maršrutas "Žydų kelias"

Turistiniai maršrutai

Kontaktai

Viena gausiausių bendruomenių Ukmergės mieste buvo žydų bendruomenė, čia apsigyvenusi XVII a. I p. Ukmergėje, žydų vadintoje Valkomiru, bendruomenė rado tinkamas sąlygas verslui - ekonominiame gyvenime žydai daugiausia vertėsi prekyba ir amatais. XIX a. pab. - XX a. pr. žydų bendruomenė sparčiai gausėjo. 1897 m. statistikos duomenimis, Ukmergės mieste buvo 13532 gyventojai, iš jų 7287 žydai.

Žydai turėjo savo religiją - judaizmą, glaudžiai susijusią su savita švietimo sistema - religiniu švietimu. XIX a. Ukmergėje veikė pasaulietinė mokykla, privati mokykla, religinė "Talmud Tora" mokykla bei amatų mokykla. Tarpukariu žydai turėjo dvi pradžios mokyklas, jų vaikai galėjo lankyti dvi gimnazijas, iš kurių vienoje dėstyta šnekamąja žydų kalba - jidiš, kitoje - senąja hebrajų - ivrito - kalba. Prieš karą šios gimnazijos buvo sujungtos, dalis pamokų vyko jidiš, dalis - hebrajų kalba.

Atkūrus Lietuvos valstybę, Ukmergėje veikė žydų sporto sąjungos "Makabi" Ukmergės skyrius, "Vienybė", švietėjiška "Ort" draugija, socialinės pagalbos ir kultūros reikalų draugija "Erzo", turėjusi ambulatoriją, ligoninę ir vaistinę. Miesto gyventojai žydai sudarė ekonomiškai ir politiškai aktyvią bendruomenę. Pirmuosiuose rinkimuose į miesto savivaldybės tarybą, vykusiuose 1920 m., iš 36 tarybos narių 19 buvo žydų bendruomenės atstovai, o pirklys B. Goldbergas tapo miesto burmistro pavaduotoju. Vėliau miesto savivaldybėje žydų skaičius sumažėjo, tačiau jie ir toliau užimdavo svarbias pareigas, kaip antai, viceburmistro ir pan. 

Ukmergėje gimė nemažai svetur išgarsėjusių žydų: dinininkas ir metronomo išradėjas Zelmanas Pomerancas, žymus verslininkas ir filantropas Chaimas Frenkelis, rašytojai Mošė Zeifertas, Izraelis Peipertas, Morisas Tobiašas, Mošė Zeldovas, Jakovas Rubikas. 

Žydų bendruomenės klestėjimas Ukmergės mieste tragiškai nutrūko II-ojo Pasaulinio karo metais. Sovietams okupavus Lietuvą, turtingesni Ukmergės žydai buvo ištremti, o Lietuvą užgrobus vokiečiams, naciai suėmė tūkstančius vietos žydų, uždarė juos įkurtame gete ir žiauriai išžudė Pivonijos miške. Po karo Ukmergės žydų bendruomenė, galima sakyti, liovėsi egzistavusi. Šiuo metu ją tesudaro kelios dešimtys žmonių. 1961-aisiais sovietų valdžia sunaikino žydų kapines - paskutinį stambų žydų gyvenimo Ukmergėje liudijimą. Visa, kas liko iš bendruomenės - tai kelios memorialinės vietos ir paminklinės lentos ant buvusių žydų maldos namų, nors dauguma žydams priklausiusių pastatų miesto centre (Kęstučio a., Vienuolyno g., Gedimino g., Žuvų g., Vasario 16-osios g.) tebestovi.

Žydų žudynių vieta yra nutolusi apie 1 km į Pivonijos miško gilumą nuo senojo kelio į Vilnių ir posūkio į Pašilę sankryžos. Šioje vietoje nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. iki rugsėjo 26 d. naciai ir vietiniai jų talkininkai nužudė apie 7000 Ukmergės ir jos apylinkių žydų tautybės gyventojų - vyrų, moterų, vaikų... 1953 m. šioje vietoje aukoms atminti pastatytas paminklas.

Žydų senosios kapinės (Vilniaus g. ir Linų g. sankryža) įsteigtos XVII a. pab. - XVIII a. pr. už tuometinio miesto teritorijos ribų. Jas prižiūrėjo ir jose laidojo savanoriška Laidojimo brolija (Chevro Kadiš). 1892 m. žydų kapinės buvo praplėstos į pietryčių pusę, palei Vilniaus gatvę. Šiauriniame teritorijos kampe buvo laidojimo apeigų pastatas (dab. gyvenamasis namas), kuriame miręs žmogus buvo nuprausiamas ir aprengiamas. Kaip ir kiti memorialiniai paminklai, žydų senosios kapinės buvo sunaikintos sovietų valdžios. 1961 m. šioje vietoje buvo pastatytas paminklas.

Mikvah (Pirties g. ir Utenos g. sankryža). 1890 m. "Kauno gubernijos miestų sanitariniame aprašyme" minima žydų bendruomenei priklausiusi pirtis, kurios moterų skyriuje buvo įrengta mikvah  - nedidelis baseinas. Tai vienas pagrindinių, šalia sinagogos ir kapinių, tradicinės žydų bendruomenės religinio gyvenimo atributų. Mikvah daugiausia naudota žydų vyrų pasinėrimui, žydų moterys pasinerdavo į mikvah po menstruacijų ir gimdymo. Šis vandens baseinas, į kurį vanduo turi atitekėti iš natūralių vandens telkinių, yra neatsiejamas atsivertimo į judaizmą - giur - rituale, naujų indų panardinimui prieš naudojant švarų - košerinį - maistą ir pan. Pasinėrimas į mikvah siejamas su apsivalymu, tyrumu ir švara.

Buvusi žydų ligoninė (Vytauto g. 75A). 1825 m. keli turtingi žydai įkūrė Ligoninės broliją, įsteigusią ligoninę, vaistinę, pirtį, skerdyklą bei mėsos prekyvietę. Pastarųjų įstaigų pelnas buvo skiriamas ligoninės išlaikymui. Finansiškai prie ligoninės išlaikymo taip pat prisidėjo Ukmergės žydų bendruomenė, metams skirdavusi 630 sidabrinių rublių. 1893 - 1895 m. pastatytas naujas - mūrinis - žydų ligoninės pastatas bei pagalbiniai pastatai. 1919 m. naujoji miesto savivaldybė perėmė šios ligoninės išlaikymą savo žinion. 1921 m. ji buvo grąžinta Ukmergės žydų bendruomenei, tačiau į ją guldyti visi miesto ir apylinkių ligoniai, už kurių gydymą mokėjo savivalda. Iki pat sovietų okupacijos žydų ligoninės išlaikymu rūpinosi labdaros draugija "Erzo". 1941 m. kovo mėnesį ligoninė buvo nacionalizuota. 

Buvę Egipto maldos namai (Vilkmergėlės g. 13). 1889 m. žydams leista Ukmergėje statyti mūrinius Egipto maldos namus, veikusius dabartinėje Vilkmergėlės gatvėje, tuo metu vadintoje Egipto gatve. Sovietmečiu ir atkūrus nepriklausomybę, pastatas pritaikytas gamybai - jame veikė sagų fabrikas, dabar čia įsikūrusios stalių dirbtuvės. 

"Talmud Tora" pradinė mokykla (Vasario 16-osios g. 11) įsteigta apie 1886 m., tačiau mokyklos pastatas pastatytas tik 1898 m. Jo statybą mecenavo Šiaulių fabrikantas, gimęs Ukmergėje, - Chaimas Frenkelis. Mokyklą išlaikė įvairios sionistinės organizacijos, tačiau vėliau ji perėjo savivaldybės žinion ir tapo III-ąja pradine mokykla. Iki pat II-ojo Pasaulinio karo joje mokėsi berniukai iš neturtingų žydų šeimų. Pokariu sovietų valdžia mokyklą nacionalizavo. Iki 2009-ųjų čia veikė Ukmergės dailės mokykla, o 2019-aisiais šiame pastate pradėjo veikti "Tolerancijos centras", kuriame taip pat įsikūrusi Ukmergės rajono žydų bendruomenė. 

Rozenbliumo žydų našlaičių namai (Vasario 16-osios g. 15) buvo įkurti apie 1922 m. turtingų Amerikos žydų Rozenbliumų šeimos lėšomis ir iniciatyva. 1926 m. dalis pastato rekonstruota į salę su scena, 1927 m. šioje erdvėje pradėjo veikti kino teatras, kurio pelnas skirtas žydų našlaičių namų išlaikymui. Įstaigos išlaikymu rūpinosi M. Rozenbliumo vardo žydų našlaičių namų draugija. Dalis lėšų našlaičių namus pasiekdavo iš JAV, dalį skirdavo savivaldybė, paaukodavo žydų bendruomenė. Į M. Rozenbliumo žydų našlaičių namus buvo priimami vaikai nuo 6 metų amžiaus, čia jie išbūdavo iki 14 metų amžiaus. Išimtiniais atvejais būdavo priimami ir ne našlaičiai - beturčių tėvų vaikai. Namuose nuolat gyveno apie 40 vaikų, dar apie 15 vaikų gyveno šeimose. 1940 m. rugpjūtį M. Rozenbliumo vardo žydų našlaičių namų draugijos turtas buvo konfiskuotas sovietų valdžios, našlaičių namai suvalstybinti.

Didžioji sinagoga (Vienuolyno g. 2) - dvasinis, kultūrinis, ekonominis ir politinis žydų bendruomenės centras Ukmergėje. Ji atliko kelias funkcijas: maldos namų, bendruomenės susirinkimų bei Talmudo studijų vietos, o kartais ir kahalo būstinės. Spėjama, kad kahalas ir sinagoga Ukmergėje buvo jau XVII a. pab., tačiau pirmas konkretus sinagogos paminėjimas sutinkamas 1721 m. dokumentuose. Spėjama, kad ji sudegė per 1787 m. miesto gaisrą, bet buvo atstatyta. 1851 m. prasidėjo Didžiosios sinagogos perstatymo darbai, kurių metu ji buvo padidinta, tapo mūriniu stačiakampio plano pastatu, kurio puošyboje susipynė baroko ir klasicizmo stilių elementai. Per didįjį 1877 m. gaisrą Didžioji sinagoga sudegė, tačiau buvo atstatyta nekeičiant išorės vaizdo - pertvarkytas tik išdegęs vidus. Sinagogos veikla nutrūko 1941 m. Apie 1953 m. Didžiosios sinagogos pastate buvo įkurta sporto mokykla (dab. Ukmergės sporto centras).

Buvusi žydų gatvė. Šioje vietoje veikė garsusis žuvų turgus, tarpukariu stovėjo paprastų medinių konstrukcijų prekybininkų namelių eilės, veikė įvairios parduotuvės ir dirbtuvės. Žuvų g. 7-uoju numeriu pažymėtame pastate buvo įsikūrusi Chajos (?) Galaitės-Oguzienės parduotuvė - tai bylojantis užrašas iki mūsų dienų išlikęs ant pastato sienos. Žuvų g. 3 veikė žydės Šapirienės parduotuvė, kurioje prekiauta "kolonialinėmis" prekėmis, Žuvų g. 9 buvo įsikūrusi Ukmergės miesto žydų religinė bendruomenė, o visai šalia aikštės iki 1904 m. gaisro stovėjo ir sinagoga. 

Atminimo akmenys J. Zusmanovičiui ir M. Levi. Siekiant įamžinti holokausto aukų atminimą, du atminimo akmenys įmontuoti į šaligatvio grindinį šalia pastatų, susijusių su asmenybių gyvenimu. Vienas toks akmuo, skirtas tarpukario fotografui Maušai Levi atminti, atsirado šaligatvyje ties Kauno g. 22-uoju numeriu pažymėtu pastatu, kitas - ties Didžiąja sinagoga (dab. Ukmergės sporto centru) ir yra skirtas paskutinio Ukmergės rabino - Josefo Zusmanovičiaus - atminimui. Apie rabiną J. Zusmanovičių informacijos išliko mažai, žinoma, kad savo pareigų jis neapleido iki pat mirties - kartu su šeima buvo nužudytas Pivonijos šile. Tame pačiame šile mirtį pasitiko ir M. Levi, Ukmergėje turėjęs fotografijos studiją, palikęs nemažai miesto ir jo gyventojų nuotraukų. 

 

Atsiliepimai

Komentuoti
  • ne
    nesvarbu
    2020-08-16

    iskur istraukiai tokius skaicius 7000 kai ant paminklo yra 10000 + parasyta juokdaris