Lietuviško kino klasikos vakarai "Po skambančiu ąžuolu"

Kinas

Ukmergės kultūros centras, organizuojantis lietuviško kino klasikos vakarų "Po skambančiu ąžuolu" ciklą, pristato kino juostą "Herkus Mantas" (1972 m.). 

"Šis filmas - tai memorialas prūsų tautai, savo kalba ir kultūra giminingai lietuviams, išnaikintai kryžiuočių ordino. XIII amžiuje prūsai sukilo, ilgam paraližiuodami kryžiuočių veržimąsi į Rytus, ir krito žūtbūtinėje kovoje, palikdami pavergėjams savo žemes ir savo vardą…" Toks titras pasirodo ekrane po netrumpo prologo, iliustruojančio kryžiuočių klastą: pasikvietę senąjį Montę bei kitus apkrikštytus prūsų didikus, jie juos sudegina.

Po kiek laiko iš Magdeburgo į Prūsiją paleidžiamas jaunasis krikščionis Henrikas Montė, augęs ten įkaitu, o dabar atsivežąs ir vokietę žmoną Kotryną (bet sūnelis Aleksandras lieka įkaitu, koks buvo ir tėvas). Davęs viešą priesaiką kryžiuočių dievams, herojus netrunka atstatyti prūsišką Herkaus Manto vardą, pradėti sukilimą dėl priešų grobiamų žemių ir prievarta diegiamos svetimos religijos.

Tačiau patį Herkų Mantą drąsko vidiniai prieštaravimai: jis stovi tarp dviejų civilizacijų, jis tarsi nei prūsas, nei vokietis. Norėdamas civilizuotai elgtis su belaisviais, jis nuteikia prieš save dalį tėvynainių genčių, tarp jų ir narsų Samilį, vadu vietoje jo paskirdamas žemos kilmės Auktumą, ir tuo išprovokuodamas Samilio išdavystę. Žiemą prie Karaliaučiaus sienų tarp badaujančių mieste kryžiuočių ir tarp juos tebesupančių prūsų kyla vidiniai nesutarimai. Bet pavasariop ordinas atsiunčia pastiprinimą, lemiantį kovos baigtį. Herkus Mantas išsiunčia vėl pastojusią Kotryną į savo tėvoniją, bet vidiniai priešai pagrobia ją, atiduoda fanatiškam pagonių kriviui Alepsiui, paaukojančiam moterį dievams. Kai simboliškuose baigiamuosiuose kadruose Herkus Mantas vienas su kardu rankoje stovi prieš atjojančius ordino raitelius, tolimame vokiečių mieste trylikametis jo sūnus Aleksandras įšventinamas į teutonus.

Vaidina:
Mantą (tėvą ir sūnų) - Antanas Šurna, Kotryną - Eugenija Pleškytė, Samilį - Algimantas Masiulis, Koltį - Stasys Petronaitis, krivį Alepsį - Gediminas Karka, Auktumą - Pranas Piaulokas, riterį Hirchalsą, Kotrynos brolį, - Aleksandras Vokačius, vyskupą - Vytautas Paukštė, Glapą - Algimantas Voščikas, lietuvių kunigaikštytę - Danutė Krištopaitytė (Lapėnienė), Visgaudą - Viktoras Šinkariukas, fon Grumbachą - Einaris Koppelis, Johanesą, jo tarną, - Gediminas Girdvainis, kronikininką - Vladas Sipaitis, vienuolius: Stepas Jukna, Juozas Jaruševičius, Rimgaudas Karvelis, Vladas Bagdonas, Albinas Budnikas, Ada Budrikaitė, Aleksas Burnickas, Leonas Ciunis, Vytautas Grigolis, Romualdas Gudas, Česlovas Judeikis, Vytautas Kaminskas, Steponas Kosmauskas, Eduardas Kunavičius, Algirdas Latėnas, Vytautas Mačiuika, Algis Matulionis, Algimantas Mažuolis, Vaclovas Muraška, Stasys Paska, Gintautas Pečiūra, Stasys Petraitis, Gediminas Pranckūnas, Kazimieras Preikštas, Sigitas Račkys, Alfas Radzevičius, Stasys Radzevičius, Romualdas Ramanauskas, Vladislovas Radvilavičius, Birutė Raubaitė, Aleksandras Ribaitis, Juozas Rygertas, Povilas Saudargas, Edgaras Savickis, Juris Strenga, Antanas Tarasevičius, Viktoras Valašinas, Algirdas Vrubliauskas, Leonardas Zelčius, Vladas Žirgulis, V. Kazėnas, V. Kernagienė, A. Lukoševičius, J. Malikonis, J. Petrauskas, A. Samukas, S. Zinkevičius ir kt.